ribulys

ribulỹs sm. ppr. pl. (3^b) žr. raibulys: 1. Ribuliaĩ tiktai iš akių eina, ka kaktą susidaužiau Vkš. Gubulys iš oro ribulių̃ pilnas J. 2. Valandėlę lingavo baltosios lelijos; vėl keletas ribulių per upę perbėgo; ir vėl ramu, tylu LzP. Pieva kitoje kelio pusėje buvo pilna vandens ir, vėjo papučiama, kartkartėmis virpėjo ribuliais A.Vencl. Koks gi miegas, kai be perstojo lenda į svaigstančią iš nuovargio galvą viena už kitą juodesnės mintys ir auga, plečiasi tarsi vandens ribuliai, įmetus upėn akmenį? rš. Į visas puses ritasi sklinda ribuliai, lengvai lengvai linguoja, supasi pavirtus nendrė V.Bub.